Istorija

Vambutų giminės istorija

(pagal Sankt Peterburgo archyvinius duomenis)

1529 m. karalius Žygimantas padovanojo žemės broliams Kontrimams[1] (Janowi, Juszkowi, Piotrowi ir Petkowi) Telšių paviete. Vietovė pagal jų pavardę buvo pavadinta Kontrimaičiais. Petras Kontrimas turėjo sūnų Povilą, o tas Razmusą. Petro sūnus Povilas 1597 m. dovanojo sūnui Razmusui puse Kontrimų žemės. Razmuso sūnus Jonas 1649 m. pardavė Bortuliškes Vambutui. Žiūrėkite schemą.

Jokūbas Vambutovičius Vambutas su žmona Kristina Janavičiūte 1617.05.29. nusipirko žemės (Krištopaičiai, Žukiškės) iš Andriaus ir Sofijos Kristofavičių Viešvėnų valsčiuje.

Jokūbo sūnus Merkelis (Melchioras) su žmona Marijona 1642.01.10. pirko iš Mickevičiaus (ar Kiškevičiaus) dvarus Kontrimaičiuose, Užupiuose, Dievaitiškėse, ir Birikiuose.

1686.04.10. Merkelio palikimas padalintas vaikams Jurgiui, Danieliui ir Mykolui: dvarai Kontrimiškės, Keižorai, Bėrikiai, Vambutiškės, Krištopaitiškės. Merkelis valdė Viešvėnų dvarą. Vambutiškės, Goriškės ir Krištopaičiai teko Jurgiui, Kontrimaičiai, Keižorai, Birikiai – Danieliui, o Mykolui (Mikalojui) – neaišku.

Merkelis (1686 m). nusigyveno, iš tėvo palikimo Jurgiui liko Vambutiškės (Vambutai), Goriškės (Tariškės), Krištopaičiai (Krištofaitiškės) Viešvėnų valsčiuje, Danilai (Danieliui) ir Mykolui – Kontrimiškės, Neižūnai ir Birkėnai Telšių valsčiuje.
Merkelis pirmasis pradėjo save vadinti Vambutu (prieš tai kiti save vadindavo Vambutovič Vambut)

Merkelio sūnus Jurgis užrašė testamentu Vambutus, Viešvėnus, Krištopaičius, Kontrimiškes Jokūbui ir Vincentui.

Jurgis vedė antrą kartą. Labai sirgo ir 1692.05.28. patvirtino testamentą. Norėjo būti palaidotas Telšių bažnyčios kapinėse giminių rūsyje priešais šv. Pranciškaus paveikslą. Viešvėnus užrašė pirmąjai žmonai Marijai Vaitkevičiūtei ir jų vaikams Vincentui ir Jokūbui. Visą kitą, ką įsigijo kartu gyvendami, paliko savo antrai žmonai Konstancijai Volochovičiūtei ir jų vaikams Pranciškui (Franc) ir Teodorui, kurie savo dalį jie gavo pinigais. Pastatai, daržai, laukai, ganyklos, miškai, auksas, varis, sidabras po jos mirties turėjo atitekti jos vaikams. Vincentui paliko baudžiauninką Varfalamiejų Kliaumą, o Jokūbui – Zigmundą Kliaumą. Po antros žmonos mirties keturi vaikai turėjo viską pasidalinti. Po jos mirties pinigai turėjo būti laikomi pas du žydus ir vėliau atitekti jos vaikams. Žmonos Konstancijos ir Franco bei Teodoro globėjais skyrė seniūną Danilą Bialodorą, tėvūnus Dirvian Fiodorą Stepaną Bielevič ir Vladislavą Velchovič.

Jokūbo sūnus Juozas pagal dėdės testamentą 1734.04.24 gauna Viešvėnų dvarą. 1759.04.04. Mykolas ir Ignas (linija Vincentas/Mykolas) pardavė tėvo Mykolo palikimą.
Juozas turėjo: Jurgį, Antaną, Ignotą, Rozaliją, Francišką

Juozo sūnus Jurgis 1764.03.22. kartu su broliais parduoda Vambutiškes, Krištopaičius bajorams Pranui ir Juditai Burnickiams.
1765 m. Antano Vambuto vaikai, keturi broliai: Dementijus, Vincentas, Jurgis ir Jokūbas, gavo palikimą – Viešvėnų dvarą po lygiai.

Vincentas su Dementjevu (atstovaudami mažamečius brolius Jurgį ir Jokūbą) žemę 1794.04.22. pardavė Viškauskiams.

Pagal 1795 m. surašymo duomenis jų motina, Antano Vambuto žmona, Marijona Vaitkevičiūtė, su vaikais Jurgiu ir Jokūbu 1795 m. gyveno Medvingėnuose, sūnus Vincentas Vambutas (30 m.) su žmona Ona (25 m) – Luokėje.

Vambutų bajorystės pripažinimo patvirtinimai:

1801.05.05. Lietuvos gubernijos bajorų knygoje įrašyta: „…Вамбуты древние столбовые благородные польские дворяне“ pažymėti, kaip „первого класса“.
1819 m. gruodžio 22 d. buvo tvirtinama Vambutų bajorystė, bet ne visi dokumentai buvo pristatyti ir ne visi žmonės įtraukti, todėl 1834 m. bajorystė peržiūrima pakartotinai.
Byloje rasti dokumentai: 1833.12.12. – iš archyvo ir 1833.12.13 – iš šiaulių Romos Katalikų Konsistorijaus, kad sudegė Felikso ir Tado metrikai (Jurgio Vambuto, Antano brolio, šaka).

1832.11.24. dokumente (patvirtintas 25 d. Šiaulių valsčiaus teisme) nurodoma, kad Vambutams priklausė: Svirbutai, Groblaukis, Girlaukis (Šiaulių valsčiuje). Pažymima, kad Vambutų giminė naudoja herbą „Pogonia 4“ pagal K.Niesieckio aprašymą.
1835.12.23. įrašas – Vambutų giminė valdė dvarus nuo seno ir niekada nemokėjo pagalvės mokesčio, tai patvirtinta 1811, 1816, 1834 metais.
1879.12.22. patvirtinta, kad Tadas, Feliksas (sūnus Jurgio) su savo vaikais, Dementijus, Vikentijus, Jurgis ir Jokūbas (sūnūs Antano) su savo vaikais, Matas ir Felicijonas, Mykolo su savo vaikais ir kt. yra senos lenkų bajorų giminės, gyvenančios Žemaitijos kunigaikštystėje daugiau kaip 300 metų, dalyvavo valstybės valdyme, valdė daug žemių ir nemokėjo pagalvės mokesčio. Keičiantis santvarkai, neteko savo dokumentų.

Pagal rastus dokumentus Sankt Peterburho byloje ir Lietuvos archyvuose yra šiek tiek neatitikimų (čia neminėsime), bet iš to galima spėti apie kai kuriuos kitus faktus giminės istorijoje.
Tiesioginiam mano protėviui Antanui, s. Jokūbo pripažinta bajorystė Vilniaus bajorų deputatų susirinkime 1819-12-22, patvirtinta Heroldijos departamento valdančiojo senato 1842-11-13 įsakymu Nr.18781; įtrauktas į šeštąją bajorų genealogijos knygos dalį, 1834.01.20 patvirtinta antrą kartą.

1860 m. Antanas buvo priimtas į Tytuvėnų vienuolyną rinkti išmaldas vienuolyno naudai, bet neįstojo į vienuolius, išėjo dėl neraštingumo.
1884 m. spalio 29 d. Antanui Vambutui ir Marijonai Ancevičiūtei Padvarninkų k, Šaukėnų parapijoje gimė duktė Stanislava – mano močiūtė (kiti vaikai: Antanas, Aleksandras, Teofilė, Teklė, Aleksandra).

Duomenis surinko Audronė Musteikienė.

Psl. 2.