Pasakoja mano mama, Stanislavos marti Elena Vasiliauskaitė-Railaitė Andrulienė:

Stanislava buvo tvirta moteris, optimistė, gana racionali, be didelių sentimentų, pamaldi. Gražiai ausdavo, – juk reikėjo visą šeimyną aprengti. Leido vaikus į mokslus, o jų buvo šeši: trys nuo pirmo vyro Rapolo Andrulio ir trys nuo antro – Stepono Vasiliausko. Pirmieji trys baigė progimnazijas, spec. mokyklas. Kiti trys baigė aukštąsias mokyklas.

Stanislavos teigiamas bruožas – tolerancija, garbė, rūpinimasis savo samdiniais. O jų buvo: bernas, pusbernis, piemenėlis, merga, pusmergė. Ji buvo 55 ha savininkė. Ūkyje buvo trys arkliai su kumeliukais, 5 karvės su telyčiomis.

Buvos sunkūs antrojo pasaulinio karo metai. Lėktuvai drebino oro erdvę dienomis ir naktimis. Ūkyje tuo metu buvo susibėgę ir gyveno 26 žmonės: giminės, artimieji ir net vaikų draugai su tėvais, karo belaisvis ukrainietis Dzenis, nuo fronto pasitraukusi ir priglausta rusų šeima.
Stanislava priglaudė visus. Duonos užteko visiems, mėsai buvo skerdžiami gyvuliai. Prie stalo sėsdavo visa šeimyna trimis pamainomis, kartu su samdiniais. Niekas čia nebuvo žeminamas ar skriaudžiamas.

Artinantis frontui jaunus vyrus vokiečiai varėsi apkasų kasti. Kartą, prisimenu, vokiečiai apsupo mūsų namą, atsuko šautuvus į langus, nes spėjo, kad jauni vyrai pasislėpė namo palėpėje. Stanislava krito ant laiptų, vedančių į palėpę ir pasakė: „tik per mano lavoną išsivarysite jaunimą”. Aš pasileidau tekina per laukus prašytis komendanto globos. Komendantas neleido plėšikauti mūsų sodyboje, gal dėl to, kad 3 ar 4 iš mūsiškių kalbėjo vokiškai.
Tą kartą pasitraukė. Belaisvį Dženį, Stanislava du kartus papirkdama lašinais ir samagonu, gelbėjo nuo fronto. Vokietis ar rusas, – Stanislavai pirmiausia buvo žmogus. Gal dėl to, kai 1945 metais metais prasidėjo masinis žmonių trėmimas į Sibirą, Stanislavos šeimos nepalietė. Tačiau buvo liepta palikti ūkį, namus ir kraustytis, kur nori. Stanislava apsigyveno pas dukrą Silvijaną, mokytojaujančią Lygumose.

	Šaukiamojo amžiaus vyrai ir „jauninosi”, ir „sendinosi”. Sunkūs ir grėsmingi pokario metai. Kartą mano vyras Zigmantas parodė motinos gimimo metrikus – von Wambut, bajorų kilmės. Tuo tada viskas ir baigėsi, nugrimzdo užmarštin. Niekas iš artimųjų nekalbėjo apie bajorišką kilmę. Tik Lietuvos atgimimo laikais, kai sužinojau apie atgimusią ir bajorų sąjungą, prisiminiau ir papasakojau dukrai apie tuos metrikus.
Elena Vasiliauskaitė-Railaitė ir Zigmas Andrulis, 1941 m.(mano tėvai, tik ką susituokę)		Zigmas Andrulis, mano tėvas
Taip po truputį išsiaiškinome apie seną Vambutų giminę, mūsų pastangomis ištyrinėtą nuo XVI amžiaus. Kad Stanislava buvo šios senos giminės, Pogonia herbo atstovė, buvo nutylima. Tik dabar, kai prisimenu savo anytą, man rodos, ji buvo santūri ori asmenybė.

One Response to “Stanislava”

1. Mantas | 13 liepos, 2008 at 05:22
   

   raso vienas is Vambutu palikuoniu. Siandien radau interneto svetaine, kurioje atradau ir save. Saunu pamatyti savo kilme.
   Noreciau suteikti informacija genealogines schemos papildymui (Antano – Stanislavos šaka XIX-XXIa).

   Mano brolis – Aurelijus Vasiliauskas su Sonata Marcinonyte (gim 1975 m.) susilauke dukters Godos Vasiliauskaites (gim 2004 09 08).

Leave a Reply

You must be logged in to post a comment.