Vambutų giminės pradininku laikytinas aukštaičių (Upytės pavieto) kunigaikštis Vembutas Ruškaitis, minimas 1219 m. Mindaugo sutartyje su Volynės kunigaikščiu.
Vambutų genealogija
Vambutų giminės tyrimai
..gal ir kiti Vambutai, jau Viešvėnų žemėje, Gervainio upelio aukštupyje, kur žinomas senas Vambutų dvaras ir XV a. kapinynas, galėrų būti siejami su Vambuto (Vonibut) asmeniu..... |
Antanas
Man buvo žinomos tik dvi Antano dukros: Teofilė ir Stanislava. 2007 m. gavau žinių iš Aleksandro anūkės Linos. Stanislava – mano senelė, kurią mačiau, pažinojau ir dar prisimenu.
Antano šaka:
[ Jonas / Jokūbas / Merkelis / Jurgis / Jokūbas / Juozas / Antanas / Jokūbas / Antanas ]
Man buvo žinomos tik dvi Antano dukros: Teofilė ir Stanislava. 2007 m. gavau žinių iš Aleksandro anūkės Linos. Stanislava – mano senelė, kurią mačiau, pažinojau ir dar prisimenu. Pirmasis Stanislavos vyras buvo Rapolas Andrulis, mano tikras senelis. Jų vestuvės įvyko 1908.04.27. Tytuvėnų RKB. Antrą kartą Stanislava tekėjo 1921.02.08. Kelmėje už Stepono Vasiliausko.
Man neteko pažinti mano tikrojo senelio. Bet gerai prisimenu senelį Steponą, kurį visi vadindavo papūnėliu. Buvo linksmas žmogus, mėgdavo vaikus ir kiek prisimenu, visada vaikams rodydavo kokius nors šposus.
Apie kitus Antano vaikus išgirdau tik iš savo tetos Silvijanos, ją vadinome Silva.
Stanislavos sesers Teofilės nepažinojau. Apie ją sužinojau tik pradėjus nagrinėti savo genealogiją ir susipažinus su savo antros eilės pussesere Marija, virtualiame pasaulyje – su Darata-Saulute. Mariją netikėtai atradau 2001 metais, išsiaiškinome, kad mūsų senelės buvo seserys.
Marija, pasiklausinėjus savo giminių, pasakojo:
„Kai Vambutai atsikėlė į Tytuvėnus (apie 1870 m.), Teofilės tėvas Antanas buvo nupirkęs du namus pačiame miestelio centre. Jam mirus, į vieną iš jų atsikėlė Aleksandras (Aleksandro Vambuto anūkė Lina pasakoja kitaip, žiūrėti – bus įdėta vėliau) su jos mama Sofija ir seserimi Stanislava, kuriai tada buvo 13-14 metų. Jie abu persirašė abu namus savo vardu ir pardavė visą tėvų turtą Šaukėnuose. Tuo pažeidė tėvo paliktą testamentą, kuriame buvo nurodyta, kiek kuriai seseriai reikia atiduoti. Taigi Teklė Hurčinienė (ar Určinienė) ir Aleksandra Petravičienė negavo nieko. Sofijai mirus, ji buvo palaidota Tytuvėnuose, o Aleksandras su seserimi Stanislava persikėlė gyventi į daug geresnį namą, paremontavo jį ir įsteigė heomopatinę vaistinę. Aleksandras mokėsi kunigų seminarijoje, bet prieš baigiant iš jos išstojo, nepanoro būti kunigu.
Užaugus Stanislavai, ją su dideliu kraičiu ištekino už daug vyresnio ūkininko. Dėl tos priežasties seserys ir nebendravo su Aleksandru ir Stanislava. Marija su seserimis Elvyra daug kartų buvo jų abiejuose namuose, gyveno jie turtingai, laikė tarnaitę, Aleksandras ilgai buvo nevedęs, apsivedė vėlai, bijodamas, kad jo neišvežtų į Sibirą, vedė tarnaitę, susilaukė dukros Virginijos, kuri greitai mirė. Aleksandro žmona ir paveldėjo abu namus, gyvena Šiauliuose. Po mirties Aleksandro kapas buvo prastai prižiūrimas. Tik daug vėliau, po nepriklausomybės atkūrimo, nuvažiavusi ir nuėjusi aplankyti kapus, nustebau, nes ant kapo buvo uždėta juodo granito plokštė su įrašais. O kas tai padarė? Tytuvėniškiai sakė, kad tai padarė jo buvusi žmona, gyvenanti Šiauliuose. Ir mes taip manome, kad tai padarė buvusi jo žmona, pardavusi namus Tytuvėnuose. Mes su Elvyra prieš porą metų būdamos Tytuvėnuose norėjome surasti Aleksandro namą, bet tiek daug namų pristatyta, niekaip neatpažinome, nors žinome, kad buvo medinis.
Aleksandras labai mylėjo savo močiutę ir daug jai padėjo.
Aleksandra Petravičienė anksti mirė, palikdama dukrą ir tris sūnus. Marija pažinojo jų vaikus: Viktoras, Pranas, Povilas ir Mikaila, kurią mes vadindavome Mikase. Ji gyveno Tytuvėnuose, buvo netekėjusi, labai pamaldi ir daugelį metų dirbo tarnaite pas Aleksandrą. Ji buvo labai švelni, gražiai nuaugusi. Mes dažnai pas ją būvodavome ir ji pas mus. Povilas buvo siuvėjas ir gyveno Kaune. Viktoras ir Pranas nežinau ką dirbo ir kur gyveno, tik pas mus dažnai ateidavo. Vyrai buvo gražūs ir suaugę, nes tėvai sakydavo, kad jau laikas jiems vesti. Kiek vėliau sužinojau, kad Viktoras ir Povilas liko nevedę, o Pranas lyg apsivedė, bet po antros okupacijos aš jų nebuvau susitikusi ir kur ir kaip gyvena nežinau. Mama kalbėjo, kad Petravičienė mirė po gimdymo, o kuris vaikas vyriausias ar jauniausias nežinau. Su Tekle Určiniene (ar Hurčiniene) daugiausiai bendravo mamos jauniausia sesuo, kuri tada gyveno Šiauliuose.
O kaip buvo su palikimu, tai žinau tik iš giminių pasakojimų, kad buvo pasielgta neteisingai, o kaip iš tikrųjų buvo dabar niekas negali pasakyti.
Su Hurčinais (ar Určinais) nebendravo, jie gyveno netoli Šiaulių. Šios abi seserys gyveno vargingai ir su Aleksandru nebendravo. Žinoma, kad Určinienė 1943-44 m. gyveno Šiauliuose”.
Leave a Reply
You must be logged in to post a comment.
"Vambutų giminės atžalos dar tebebuvo gajos XVIII amžiuje. 1734 m. Mykolas Vambutas įsteigė antrąją Salantų parapinės bažnyčios altariją. Didikų Vambutų palikuonys buvo gyvi dar ir XIX šimtnečio viduryje..."