Apie Nemuno kilpas

Didžiosios Nemuno kilpos

Birštonas, Prienai – mano vaikystės vietos. Atvažiuodavau pas savo tetą iš Vilniaus į Birštoną kiekvieną vasarą; čia gyveno daug giminaičių, deja dabar visi išmirę…
Su tetos Marytės draugais du kartus keliavome Nemuno kilpomis: pirma kelionė buvo mažąja Nemuno kilpa, antroji – didžiąja su nakvyne žvejo sodyboje.

Upelė Verknė, Ožkų pečius – mano jaunystės vietos. Čia jauni ir drąsūs su būsimu vyru atirkluodavome valtimi Nemunu iš Birštono iki Verknės, aplankydavome „Ožkų pečių”, čia ant Verknės kranto mano būsimasis paklausė. ar aš jo lauksiu…

Niekur daugiau mūsų upių tėvas Nemunas nedaro tokių didelių vingių kaip Prienų ir Birštono regione. Ne veltui čia įkurta viena įdomiausių saugomų šalies teritorijų – Nemuno kilpų regioninis parkas.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Gamtos vertybės

Nemuno kilpų regioninis parkas (NKRP) yra pietinėje Lietuvos dalyje, o jo direkcija įsikūrusi Birštone. Parko plotas – 25 171 ha, net du trečdalius visos saugomos teritorijos užima miškai. Parkas įsteigtas siekiant išsaugoti unikalų didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Tai vienas didžiausių regioninių parkų Lietuvoje. Parko ašis – Nemunas. Apie 60 km smarkiai vingiuoto Nemuno vidurupio ruože kaip trys milžiniški žalčiai guli susiraičiusios trys milžiniškos kilpos – vingiai. Tad tarp aukštų, daugiausia miškais apaugusių šlaitų ir atodangų didžiausia mūsų krašto upė teka pačiomis įvairiausiomis kryptimis. O veržlūs iš abiejų krantų į ją sutekantys upeliukai suformavo vaizdingus kanjonus, raguvas bei daubas.

Punios šilas – ypatingos botaninės vertės miškas, išsaugojęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus. Jame auga aukščiausios Lietuvos pušys ir eglės, natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai, čia randama daug saugomų rūšių augalų. Ši giria nuo seno: garsi išvešėjusiais medžiais. Taip t yra todėl, kad medžiai Punios t šile auga derlinguose Nemuno I pakrantėse suplautuose dirvožemiuose. Todėl daugelis šilo pušų yra aukštesnės kaip 40  metrų. Šiame šile jau 160 metų šlama ir aukščiausia Lietuvos  pušis, „atsiplėšusi” nuo žemės  net 42 metrus. Keli apie 46 m (o tai aukščiau nei devynių aukštų namas) maumedžiai auga Degsnės maumedyne. Tarp jų  yra ir aukščiausias Lietuvos medis – maumedis, skaičiuojantis jau 150 metų. Aukščiausia eglė, siekusi net 45 m, taip pat augo šiame parke, Prienų šile, tačiau XX a. pabaigoje nudžiūvo.Tačiau jos aukštį jau vejasi kelios Punios šile augančios pušys bei eglės.

Punios šilo retenybės – juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, didžiosios miegapelės, vidutiniai geniai. Čia gyvena stirnų, šernų, gana didelė tauriųjų elnių banda, daug smulkesnių žinduolių. Prienų pašonėje esančiose Nemuno salose yra įsikūrusi didžiulė kirų ir žuvėdrų kolonija. Nuo Nemuno krantų galima stebėti paukščių migraciją.

Vieni gražiausių peizažų atsiveria iš regyklos ant Nemuno kranto prie Balbieriškio, nuo Nemuno slėnio šlaitų ir Punios bei Birštono piliakalnių. Įspūdingos Balbieriškio, Siponių, Škėvonių atodangos.

Kultūros paveldas

Parko teritorijoje suskaičiuojama apie 20 piliakalnių. Patys garsiausi – Birštono Vytauto ir Punios Margirio kalnai. Ant aukšto Punios piliakalnio galėjo stovėti garsioji Pilėnų pilis. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo Pošvenčio, Naravų, Paverknių piliakalnių. Vertingi liaudies meistrų architektūros kūriniai – Prienų ir Nemajūnų medinės bažnyčios.

Atgavus nepriklausomybę buvo sukurta įdomių medinių skulptūrų ansamblių: 8 stogastulpiai kalbininko Jono Kazlausko tėviškėje – Matiešionių kaime, 10 kūrinių Prienų parke, Dainų kalnelis Birštone. Su gamta gražiai dera Atminimo tako skulptūros Druskų (Alksniakiemio) miške.

Punios girininkijoje yra įsteigtas savitas Punios šilo muziejus. Įdomių eksponatų turi sukaupę Birštono ir Prienų krašto muziejai bei Sakralinis muziejus, įsikūręs Birštone. Ekspozicija įrengta ir NKRP lankytojų centre.

…

Nemuno slėnio kraštovaizdis

– labai įvairus, tačiau bene įdomiausia jo atkarpa yra ten, kur Nemunas išvingiuoja didžiąsias kilpas. Tai 59 km ilgio smarkiai vingiuotas Nemuno vidurupio ruožas, nusidriekiantis nuo Punios iki Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios (ilgis – 19 kmr sąsmauka – 2,2 km), Balbieriškio (ilgis – 29 km, sąsmauka – 4 km), Prienų (ilgis – 17 km, sąsmauka -1,2 km) ir Birštono (nuo Nemajūnų ilgis – 50 km, sąsmauka -4,5 km) kilpos.Tiesa, yra dar viena – Kalvių – kilpa, bet ji kur kas mažesnė už didžiąsias, todėl kelionių maršrutai ją paprastai aplenkia.

Pradedant pažintį su Nemuno kilpomis Birštone, būtinai reikia pasižvalgyti po upės krantus iš vandens. Tereikia sėsti į po Nemuną kursuojantį garlaivį ir pasižvalgyti bent po didžiausią – Birštono – kilpą. Pamatysite, kad nuo laivo denio atsiveria visai kitoks Nemuno pakrančių grožis.

…

Dar keli įdomesni objektai

■ Birštono atragis. Važiuojant keliu Vilnius-Prienai, visai netoli Birštono atragio šlaitu nusileidžiama į Prienų-Birštono kilpą. Įspūdingiausios – šiaurinė ir vakarinė atragio dalys nuo Nemuno pusės, kur jo šlaitai siekia 46 m aukštį. Šis netaisyklingos trikampės formos erozinis darinys yra beveik suaugęs su Škėvonių gūbriu.

■ Škėvonių gūbrys. Unikalus Škėvonių gūbrys tįso dešiniajame Nemuno krante, šalia kelio Birštonas-Prienai. Nuo „Seklytėlės” kavinės lyg milžiniškas – ilgesnis nei trijų kilometrų – krokodilas jis drybso panemunėje iki pat Prienų. Siauriausioje vietoje jo plotis – mažiau nei 100 m, plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m.

■ Paverknių erozinis cirkas.

Verknės žemupyje, dešiniajame slėnio šlaite, yra unikalus erozinis darinys, vadinamas Raigardo broliu. Tai 400-500 m pločio, beveik idealios ovalo formos dubuma stačiais, 30-35 m aukščio šlaitais. Tai mažiausia ir jaukiausia dubuma Nemuno kilpų regioniniame parke. Jos šlaitai nuo Verknės upės nutolę vos pusę kilometro. Didžiausias dubumos gylis – 40-44 metrai. Specialistai tokias dubumas dėl jų formos, primenančios cirko pastatą, vadina cirkais. Stačius Paverknių cirko šlaitus gerokai išraižė griovos, kurių papėdėse susidarė įspūdingos išnašos -kūgiai. Šį cirką sukūrė kllpinė-janti po savo slėnį Verknė.

■ „Ožkų pečius”. Upės žiotyse, prieš Verknei susiliejant su Nemunu, dešiniajame jos krante, stūkso garsusis „Ožkų pečius” – vientisa žvirgždo, gargždo, riedulių ir molio konglomerato uola (aukštis – 6 m, plotis palei Verknę – 5 m, iš slėnio šlaito išsikišusi iki 5,6 m). Dūlant uolienoms, susidarė daugybė įdubų su nišomis, todėl ši uola primena bičių korį. „Ožkų pečius” -unikalus, nors ir paplautas, apgriuvęs, gamtos kūrinys. Seniau jis buvo dar įspūdingesnių dydžių. Tai liudija prieš pusę amžiaus Nemuną fotografavusių tyrinėtojų nuotraukos. 1938 m. uolą nutapė A. Žmuidzinavičius. Žmonės dar pamena, kai beveik prieš 60 metų, kol dar nebuvo nugriuvęs į upę didysis „Ožkų pečius”, ant jo tilpdavo geras pusšimtis vaikų.

14 savaitė nr. 17, 2010 m. balandžio 28 d.